Laimutė Fedosejeva: šiandien man karpiniai – didžiulė mano gyvenimo dalis

„M. K. Čiurlionis menininkei buvo tarsi menamas tiltas į Lietuvą – pasakiškas, romantizuotas, kupinas šviesos“, – pristatant sausio 6 dieną Druskininkuose atidaromą tautodailininkės Laimutės Fedosejevos karpinių parodą „Mano Čiurlionis“ buvo teigiama parodos organizatoriaus – Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus pranešime spaudai.

Laimutė Fedosejeva (Benešiūnaitė) – tautodailininkė, sertifikuota tradicinių amatų meistrė, meno kūrėja ir LR kultūros ministerijos laureatė (2011m.). Gimė Karaliaučiuje, baigė Šiaulių universitetą, vėliau studijavo Vilniaus universitete. 

Su menininke ir kalbamės apie jos santykį su M. K. Čiurlionio menu, kūrybą, kūrybos ir kūrėjo santykį.

Gerb. Laimute, per Tris Karalius Druskininkuose atidarėte karpinių parodą „Mano Čiurlionis“.  Kodėl pavadinime atsirado žodis MANO, kada ir kaip prasidėjo Jūsų draugystė su M.K. Čiurlioniu kaip įkvėpimo šaltiniu?

Manau, kad Čiurlionis toks dydis, kad jo kūrybinis palikimas aktualus visais laikais ir visiems. O kam neaktualus… tas tiesiog dar nežino, kiek tai jam svarbu… M. K. Čiurlionio tapyboje slypi bedugniai lietuvių liaudies kultūros klodai. Lietuviški kraštovaizdžiai ir Visatos gelmės… Ištakos, simbolika, tautosaka, tautodailė, ryšys su kitomis kultūromis – man tai visada buvo traukos taškais. Kiek sąmoningai save prisimenu, Čiurlionis visada buvo šalia.

„Mano Čiurlionis“ – nėra mano formulė. M. K. Čiurlionio vaikaitė, skulptorė D. O. Zubovaitė-Palukaitienė yra pasakiusi: „…Kiekvienas žmogus, pagal tai, kokį gyvenimą jis gyvena, kokių rūpesčių jis turi, kokių tikslų siekia, kiekvienas savaip kalbasi su M. K. Čiurlioniu, žiūri į jo paveikslus, klausosi jo muzikos…“

Išties daugeliui Čiurlionis asocijuojasi su spalvomis, ir tik pamatęs Jūsų darbus gali suvokti, kad čiurlionišką dvasią puikiai pertekti ir karpiniais?

Spalva, atspalviai, šviesa, šviesotamsa – ryškios M. K. Čiurlionio tapybos išraiškos priemonės. Be jų tartum ir Čiurlionis nebe Čiurlionis… Bet puikiai prisimenu juodai baltą „Rex“ reprodukciją. Nedidukė dar buvau, dar nebuvau buvusi M. K. Čiurlionio muziejuje, bet prisimenu tą grafikos, simbolių gausos įspūdį. „Skaičiau“ tą paveikslą, kaip knygą… Gal tada ir prasidėjo mano „draugystė“ su Čiurlionio kūryba… M. K. Čiurlionio kūrybiniame palikime skaitlingas grafikos, eskizų archyvas, jie nepaprastai įdomūs, padeda geriau suvokti daugiasluoksnius autoriaus paveikslus.

Karpiniuose ribotas išraiškos priemonių skaičius: linija, kontrastas, popieriaus faktūra. Lietuviški karpiniai tradiciškai yra monochromiški, tai „nežaidžiau“ su spalvomis, kad neprarasčiau grafiškumo… Karpinių technika leidžia kitaip sudėti akcentus. Nepretenduoju į absoliučią tiesą, jei tokia iš esmės būna, tiesiog taip pamačiau.

Kaip  apskritai į Jūsų gyvenimą atėjo karpiniai?

Karpiniai visada buvo kažkur šalia. Karpė mano močiutė. Deja, mes nelaikėme tai menu, tiesiog laiko praleidimas, namų puošyba ypatingai tradicinių švenčių proga. Karpinius prisiminiau, kai vaikai buvo maži: užsiėmimai smulkiai motorikai vystyti, kūrybiniais darbais laiką užimti, namų darbus padaryti…

Visada daug dirbau. Ir vienu momentu supratau, kad „stogas važiuoja“. Ir vėl išgelbėjo karpiniai.  2000 metais pirmą kartą parodžiau savo darbus specialistams.  Susilaukiau kritikos, bet visus darbus paėmė į zoninę liaudies dailės parodą, skirtą LTS įkūrimo 35-mečiui „Tautodailė Aukštaitijos regione“. Paroda vyko Lietuvos dailės muziejuje – pradžios kartelė buvo labai aukšta. 2001 metais padariau pirmą personalinę parodą, ji vyko Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje. Šiandien man karpiniai nebėra vien pomėgis, tai didžiulė mano gyvenimo dalis. Ir kur bebūčiau, ką bedaryčiau, karpiniai – mano gyvenimo raudonoji gija… 95 grupinės, 45 personalinės parodos, pusšimtis kūrybinių projektų Lietuvoje, Airijoje, Afganistane, Austrijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Izraelyje, Japonijoje, JAV, Lenkijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Vokietijoje. Karpiniai gyvena savo gyvenimą…

Man atrodo, karpiniai reikalauja tiek daug kruopštumo, kad net baisu pagalvoti. Ne kiekvienas šia savybe gali pasigirti. Prisipažinkite, ar daug popieriaus reikėjo sugadinti, kol pasiektas rezultatas bent šiek tiek tenkino?

Akys bijo – rankos daro. Karpiniai būna labai skirtingi.  Galima karpyti, pjaustyti, plėšyti, deginti… bet tai vis vien bus karpiniai. Manyčiau, kad ir sugadinti karpinio praktiškai neįmanoma… Kol neužbaigsi net ir nežinai, ką gausi… Popierių gadinau, kol radau ir įvaldžiau techniką. Šiandien aš karpau be eskizo, ekspromtu – tikra meno terapija.

Kūrybos ir  kūrėjo santykis. Vienais atvejais kūryba ugdo kūrėją, kitais – kūrėjas jaukinasi kūrybą, dar kitais – atsiranda sinergija tarp kūrėjo ir kūrybos ir vienas kitą augina. O kaip yra Jūsų atveju?

Sunku pasakyti. Darbuose visada vertinau kūrybinį pradą. Bet tik karpiniai davė visišką kūrybinę laisvę. Aišku, kūryba ugdo kūrėją: nuolat turi eiti į priekį, augti, negali kartotis, net ir grįžtant prie tų pačių temų, grįžti kitoks… Bet jei ne kūrėjas, nebūtų ir tos kūrybos rezultato… Niekada negalvojau, kas kieno variklis, tačiau, tikiuosi, kad dar turiu kur augti.

Tačiau meninė kūryba nėra pagrindinis užsiėmimas? Kai visi skundžiasi laiko stoka, kaip pavyksta suderinti, jei neklystu, dėstytojavimą ir kūrybą? Sakoma, kad su laiku galima susidraugauti.

Nežinau, kaip susidraugauti su laiku, jo visada trūksta. O su amžiumi ir ta valanda kažkaip trumpėja… Taip, dėstytojauju, dirbu Vilniaus kolegijos Verslo vadybos fakulteto Reklamos ir komunikacijos katedros lektore. Dėstau labai skirtingus dalykus: Reklamos technologijas, Prekės ženklų valdymą,  Ryšių su visuomene turinio raiškos priemones, Masinę komunikaciją. Dėstytojo darbas reikalauja kūrybingumo, atsidavimo ir didelių laiko sąnaudų.

Iš kur laikas meninei kūrybai? Darbų organizavimas ir šiek tiek mažiau miego. Žinau, kad nedamiegoti yra blogai, bet tai jau įprasta…

Druskininkuose surengta 45-oji Jūsų kūrybos paroda. Kurios iš jų Jums labiausiai įsidėmėjo ir kodėl?

Ciklas „Mano Čiurlionis“ sugalvotas ir sukurtas 2005 metais, tada ir buvo pirmą kartą parodytas. Po to atskiri darbai dalyvavo skirtingose parodose kaip Lietuvoje, taip ir užsienyje. Tačiau tas ciklas nutolęs nuo įprastos tautodailės, todėl atgulė į archyvą. O šią vasarą pamačiau virtualios realybės filmą „Angelų takais“, įspūdingą Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko kūrinį. Katarsis. Supratau, kad darbai prašosi į viešumą. Taip ši paroda atsirado Druskininkų M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje . Vieta ypatinga, dvasinga. Tikra Jėgos vieta. Ko gero, ciklas rado savo namus.

Kokios parodos labiausiai įsiminė? Sunkus klausimas. Kiekviena personalinė paroda – atsakomybė, iššūkis, atitinkamas etapas, gal net etapo užbaigimas. Todėl, prisimenu kiekvieną. Džiaugiuosi, kad visos parodos buvo šiltai priimtos, susilaukė gražių atsiliepimų. Prie įsimintiniausių priskirčiau bendrą kūrybinį darbą su mano brangiausiais žmonėmis: 2003 metais Panevėžio kraštotyros muziejuje kartu su mama ir dukra organizavome parodą „Iš kartos į kartą“. Dar iš galvos neišeina dukros pasiūlytas iššūkis „Cikliškas (ne)pastovumas“, paroda organizuota 2015 metais Vilniaus Tautiniu bendrijų namuose (2016 m. demonstruota Šalčininkų Kultūros rūmuose).

Prie įsimintinų projektų galėčiau paminėti Los Andželo lietuvių dienas, kuriose teko dalyvauti 2022 metais, Pasaulio popieriaus karpinių parodą „Kalėdos karpiniuose“ (Vilnius, 2015),  tarptautinę parodą „Hofmaniana“ (Karaliaučius, 2010, 2011, 2012, 2016, 2020) …

Supratau, kad turiu ką įvardinti… Nėra gėda nė už vieną projektą ar parodą… Ačiū Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrijai ir jos pirmininkei Ramutei Kraujalienei už tai, kad neduoda sustoti. Ačiū šeimai, kad supranta, palaiko. Kūryba, aišku individuali veikla, bet be palaikymo laiko ir galimybių būtų mažiau…

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotr. iš pašnekovės asm. archyvo